Tinklaraštis

„Facebook“ įkūrėjui Markui Zakerbergui (Mark Zuckerberg) nusprendus pervadinti kompaniją į „Meta“ ir pristačius naujos technologinės platformos viziją, žodis metavisata tapo vienu dažniausiai skambančiu žodžiu viešojoje erdvėje. Teigiama, kad „Meta“ buvo aktyvuota, nes dėl pandemijos į nuotolinį ryšį „persikraustę“ biurai ir mokyklos 3-4 metais pagreitino skaitmenizacijos procesą.

Informacinių technologijų specialistams mėginant suprasti, kuo ši nauja platforma skirsis nuo ankstesnių, pats Markas Zakerbergas teigia, kad „Meta“- ne tik kompiuteriniai žaidimai ir pramogos, o ištisa multivisata, t. y. mes nebebūsime tik priešais ekraną sėdintys informacijos vartotojai ar geimeriai – į virtualų pasaulį bus įtraukta ir realaus gyvenimo dalis. Pavyzdžiui, dalyvaujant nuotoliniame korporacijos susirinkime, virtualūs akiniai leis pasijusti lyg sėdėtum šalia kolegų, o mokiniai per istorijos pamoką galės virtualiai vaikštinėti tarp senovės Egipto piramidžių.

Į viešą diskusiją įsitraukę kultūrologai, sociologai, politologai spėlioja, kaip šis sumanymas paveiks mūsų gyvenimą. Ukrainiečių filosofas Andrejus Baumeisteris (Andrii Baumeister) mano, kad, bandymas trinti virtualaus ir realaus pasaulio ribą, yra labai pavojingas, nes taip kėsinamasi suardyti mūsų antropologinius parametrus – kūniškumą, jutiminį pasaulio suvokimą, kuris tiesiogiai susijęs su kontaktais. Jausmų, emocijų, mąstymo, tarpusavio komunikacijos virtualizavimas dar labiau atitolins mus nuo realybės. Pasak A. Baumeisterio, vaikai, išaugę virtualiame pasaulyje, galiausiai, taps nejautrūs (nejutimiški) daugeliui su realiu pasauliu susijusių reiškinių: tikriems santykiams, tikrai meilei, pasaulio pažinimui per skonį, kvapą, lytėjimą. Tai, pasak filosofo, prieštarauja ekosistemai, ekologiniam mąstymui, kuris, tarsi turėtų labiau priartinti žmogų prie gamtos, gyvojo pasaulio realybės.

M. Zakerbergas teigia norintis sujungti žmones ir jų interesus, tačiau visa tai – netikras, išgalvotas, fiktyvus pasaulis. Meta siūlo laisvalaikį leisti su savo avatarais: juk smagu kurti dirbtinį personažą, keisti jam drabužius, kalbėtis su juo... A. Baumeisteris mano, kad toks „laisvalaikis“ išaugins psichinių susirgimų skaičių. „Žmogus, neišeinantis į lauką, parką, mišką, saulę, fiziologiškai degraduoja. Pastarojo dešimtmečio tyrimai rodo, kad kontaktų su aplinka trūkumas deformuoja mūsų smegenis, neigiamai veikia mąstymą ir daro mus pažeidžiamus. Sunku įsivaizduoti, kaip atrodys smegenys vaikų, kurie nuo mažens, užsidėję 3D akinius ir šalmus, klaidžios po virtualius pasaulius. Manau, kad medikai ir neurofiziologai turėtų skambinti pavojaus varpais“, - pabrėžia A. Baumeisteris.

Daugelis vakarų mokslininkų teigia, kad skaitmeninis gyvenimas – žmonijos ateitis: esą, pirmiausia, susikursime virtualią realybę, o tada patys ten persikraustysime ir, galiausiai, nustosime egzistuoti kaip biologinė rūšis. Pasak A. Baumeisterio, žmonija „persiprogramuoja“ į skaitmeninį gyvavimą virtualioje erdvėje, kur, neva, nebeegzistuos laikas, nebeliks nerimo, ligų ir mirties. Kol vieną dieną kas nors neišjungs elektros. Ir toks kolapsas gali ištikti visiškai netikėtai.